Skip to main content

Pasėlių draudimas Lietuvoje – situacija, iššūkiai ir perspektyvos

Tiek praeitais, tiek ir šiais metais gamta Lietuvos žemdirbiams pateikė išbandymų – praeitais metais daugeliui žemdirbių nebuvo galima nei nuimti derliaus, nei pasėti iš rudens žiemkenčių. O šiais metais skaičiuojama, kad dėl stichinės sausros Lietuvos žemdirbiai patyrė 25-40 procentų derliaus nuostolių. Žemdirbiai jau prašo atidėti mokesčių suvienodinimą, netaikyti sankcijų dėl ekstremalių sąlygų poveikio.

Už 2017 metais patirtus nuostolius žemdirbiams šiuo metu mokamos kompensacijos, deja, vakar paskelbta, kad Europos Sąjunga neleido kompensuoti nuostolių, patirtų dėl stichinės sausros, nes tai esąs draudžiamasis įvykis, nuo kurio Lietuvos žemdirbiai galėjo ir turėjo apsidrausti. Kodėl nei vienas žemdirbys neapsidraudė nuo sausros?

Stichinės sausros pasekmės pasaulyje sudaro net 62 procentus visų augalininkystės sektoriaus patiriamų nuostolių, tačiau pasėlių draudimas žemdirbių tarpe nėra populiarus – viską nulemia kaina ir siūlomų paslaugų atitikimas žemdirbių lūkesčiams. Mūsų kaimynų situacija ne ką geresnė – Latvijoje pasėlių draudimo nuo stichinės sausros visiškai nėra, Lenkijoje nuo stichinės sausros šiais metais apsidraudė tik šiek tiek daugiau nei 100 žemdirbių.

Jau 11 metų kaip Lietuvoje veikia 2007 metais Žemės ūkio ministerijos iniciatyva sukurta Pasėlių draudimo sistema, kurią įgyvendina tarptautinio specializuoto pasėlių savidraudos fondo „Vereinigte Hagel“ filialas „VH Lietuva“. Per tą laiką sistemoje įvyko daug pokyčių, ji tapo lankstesnė, labiau atitinkanti žemdirbių lūkesčius ir galimybes, susiformavo kompetentinga ekspertų komanda, kurios profesionalumą aukštai vertina ir vokiečių bei lenkų kolegos.

Deja, stichinės sausros draudimo, kurio perdraudiko funkcijas, gavusi ES leidimą, dalinai vykdo Vyriausybė, sąlygos yra Žemės ūkio ministerijos dispozicijoje. Ji apibrėžia, pagal kokius parametrus ir kaip paskelbiama stichinė sausra visoje Lietuvoje ar atskiruose rajonuose.

Duomenys, reikalingi paskelbti stichinę sausrą, matuojami ir apdorojami meteorologinėse stotelėse, o šių tinklas Lietuvoje yra labai retas, tad net ir nedidelis lietus prie nutolusios meteorologinės stoties gali įtakoti, jog šiame regione stichinė sausra nebus paskelbta. Pavyzdžiui, 2016 metais, kai dalis žemdirbių dėl  stichinės sausros patyrė 15 – 30 proc. derliaus nuostolį, ji buvo paskelbta tik trijuose rajonuose – Kauno, Kazlų Rūdos ir Kalvarijų. Tad žemdirbiai nelabai pasitiki sausros paskelbimo mechanizmu.

Ne kartą kreipėmės į ministeriją dėl meteorologinių stotelių tinklo išplėtimo, įjungiant ūkininkų ar kitų subjektų (pvz., Žemės ūkio konsultavimo tarnybos) turimas ar planuojamas įsigyti stoteles, deja, atsakymas būdavo neigiamas. Per pastaruosius trejus metus organizavome dvi konferencijas, kurių metu bandėme kartu su žemdirbiais, asocijuotų struktūrų, ministerijos atstovais, mokslininkais, meteorologais kartu ieškoti visas puses tenkinančių sprendimų. Gaila, bet jų rasti nepavyko.

Tik šiais metais, kai stichinė sausra pridarė didžiulių nuostolių, po pokalbių su žemės ūkio ministru ir viceministre buvo nuspręsta iš visų suinteresuotų institucijų atstovų suburti darbo grupę, kuri turėtų įvertinti pasėlių draudimo sistemos būklę bei kelius jai tobulinti, siekiant apsaugoti žemdirbius nuo bankroto.

Pirmasis grupės posėdis įvyks rugsėjo 10 dieną. Jo metu bus aptariamos pagrindinės problemos, pristatyti galimi sprendimo būdai, kurie tolesnės grupės veiklos metu po įvertinimo bus detalizuoti iki sprendimų.

Spręstinų problemų yra ir daugiau – tai ilgalaikio lietaus bei stovinčio vandens pasėkoje patirtų nuostolių, pavasarinių šalnų, paramos gavimo biurokratinių procedūrų supaprastinimas.

Tikiuosi, kad bendromis pastangomis pavyks padaryti pasėlių draudimo sistemą dar efektyvesnę ir populiaresnę žemdirbių tarpe, kad pasėlių draudimas taptų tokia pat biudžeto sąnaudų eilute, kaip sėklų pirkimas, tręšimas, purškimas nuo ligų ar kenkėjų, nes tai vienintelis būdas apsisaugoti nuo didelių finansinių praradimų.

Algimantas Navickas