Lietuvoje besikartojančios sausros jau nieko nebestebina, tačiau kaskart liūdina, labiausiai žemdirbius, jie dėl kaitrų praranda daug derliaus. Tačiau drausti pasėlių nuo stichinės sausros žemdirbiai kažkodėl neskuba, šiandien tokių apsidraudusių šalyje vos 9.
Ir dabar valstybė daug padeda
Stichinė sausra jau paskelbta Trakų rajono, Elektrėnų ir Varėnos rajono savivaldybėse. Jei karščiai ir toliau tęsis, ekstremali padėtis gali būti skelbiama visoje Lietuvoje. Ne vienus metus kalbama apie tarpusavio pagalbos fondo įkūrimą, kuris pagelbėtų ūkininkams tuomet, kai reikėtų kompensuoti derliaus nuostolius. Tokį fondą savo įnašais įkurtų patys žemdirbiai, o valstybė – prisidėtų. Vyriausybė jau pritarė Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo pakeitimo projektui, kuris pateks į Seimą. Jeigu Seimas pritars, tokių tarpusavio pagalbos fondų steigimas ir valstybės parama jiems bus įteisinta.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas teigia, kad toks fondas galėtų būti sektorinis arba bendras. Jo teigimu, tokiam fondui įkurti 10 mln. eurų sudėtų patys ūkininkai, o iš valstybės prašytų 5 mln. eurų.
Pasak Žemės ūkio ministerijos Strateginių pokyčių valdymo grupės vyriausiojo patarėjo Vyganto Katkevičiaus, bet kokiu atveju, pirmiausia fondo steigimo iniciatyvą turės parodyti patys ūkininkai. „Ar čia bus 5 mln. eurų, – niekas negali pasakyti, jei ūkininkai įneš pusę milijono, tada ir parama bus atitinkamai mažesnė. Nebus taip, kad iš valstybės pinigai bus pateikti. Patys ūkininkai pirmiausia turi padaryti įnašus.
Manau, dalis valstybės pinigų būtų sumokama formuojant fondą, o dar didesnė dalis – kai reikėtų išmokėti iš fondo nuostoliams kompensuoti, tokiu atveju lėšos būtų pridėtos iš Kaimo plėtros programos, – aiškino V.Katkevičius. – Kalbant apie tokį fondą, tai būtų ne tik gamtinių nuostolių padengimas, bet ir visų kitų – pavyzdžiui, dėl kainų svyravimo, dėl rinkos, kaip kad sutrikdymai nutiko su pieno kainų kritimu. Taip kad toks fondas būtų daug platesnis, kalbant apie rizikas.
Valstybė fondo nesteigs, ūkininkai patys turės tą padaryti, jei norės. Klausimas, ar jie norės, ar jie ir toliau lauks, kol valstybė jiems kompensuos.“
Pasak Žemės ūkio ministerijos atstovo, ūkininkams ir šiandien valstybė labai daug padeda. „Nėra nė vienos paramos priemonės su tokiu dideliu paramos intensyvumu, kur iki 70 proc. įmokų galima kompensuoti draudimui. Iš valstybės pusės padaroma daug, ir Kaimo plėtros programos lėšomis, ir nacionaliniais pinigais. Dalykas tas, kad ūkininkai patys prisiima riziką, o tikisi, kad jeigu labai blogai bus, valstybė pagelbės. Jų toks bendras mąstymas“, – sako V.Katkevičius.
Niekas nenori taisyklių
600 ha įvairių kultūrų ūkį turintis Albinas Žilionis iš Jonavos pasakojo apsidraudęs nuo įvairių rizikų. Tiesa, sako, nors valstybė kompensuoja iki 70 proc. draudimo įmokų, draudžiantis reikia sumokėti visą sumą. O ūkininkai toli gražu ne visi turi pakankamai apyvartinių lėšų.
Atsiliepdamas apie tarpusavio pagalbos fondo galimą atsiradimą, žemdirbys nebuvo optimistiškas. „Tai va, sukursime fondą ir jeigu būsite geri, mes jums išmokėsime. Jeigu balsuosite ne už tą, tai jūs negausite, va taip ir prasideda, – ironizavo A.Žilionis. – O draudimo kompanijoje yra taisyklės.“
Situaciją komentuoja vienintelio Lietuvoje pasėlius draudžiančio Vokietijos savidraudos fondo „Vereinigte Hagelversicherung VVaG“ filialo „VH Lietuva“ vadovas Algimantas NAVICKAS:
– Kaip atėjote į Lietuvos rinką?
– Valstybė po 2006 metų stichinės sausros, kai kompensacijoms išmokėti reikėjo skirti daugiau kaip 124 mln. litų neplanuotų biudžeto lėšų, pradėjo kurti pasėlių draudimo sistemą, kuri tarp žemdirbių būtų populiari. Ministrės Kazimiros Prunskienės suburta darbo grupė sukūrė sistemos modelį, kuriame numatė visų trijų šalių – valstybės, žemdirbių ir draudikų – teises ir įsipareigojimus. Jame atsirado ir privalomumo elementų, t.y. jaunieji ūkininkai bei žemdirbiai, gaunantys ES paramą savo projektams, turėjo būti apsidraudę pasėlius, – nes tai valstybės rizikos dalis. Kai buvo sukurta sistema, nuspręsta, kad Lietuvoje draudimo kompanija, pasiūliusi geriausias sąlygas, turės teisę drausti pasėlius. Deja, nė viena Lietuvoje veikianti draudimo bendrovė pasėlių drausti nepanoro.
Tada draudikų buvo pradėta ieškoti užsienyje, ir tik vienintelis Vokietijoje registruotas tarptautinis didžiausias Europoje pasėlių savidraudos fondas „Vereinigte Hagelversicherung VVaG“ atsiliepė į Žemės ūkio ministerijos kvietimą, paruošė savo pasiūlymus. Pradžia buvo tokia, kad reikėjo drausti visų draustinų augalų grupių visų rūšių visus plotus nuo 4 rizikų – krušos, liūties, stichinės sausros ir iššalimo. Stichinės sausros vokiečiai pradžioje nenorėjo drausti, todėl valstybė susitarė su vokiečių perdraudimo bendrove „Munich Re“, kad taps perdraudiku šiai rizikai. Tik tada vokiečiai apsiėmė drausti stichinę sausrą.
Pirmus dvejus metus besidraudžiančių buvo nemažai, atitinkamai 572 ir 968, nes reikėjo privalomai draustis. Tačiau pirmuosius metus pasėliai beveik nenukentėjo, tad žemdirbiai nudžiugo, kai 2010 metais atėjo kitas žemės ūkio ministras ir pasakė, kad nereikia jokių privalomumų. 2010 metais apsidraudusių skaičius sumažėjo iki 406, o nuostolingumas pasiekė 284 proc., 2011 metais sudarė 195 proc. (išmoka siekė beveik 19 mln. eurų).
2009 metais nuo stichinės sausros apsidraudusių žemdirbių buvo apie 968, o 2014 metais jau buvo tik vienas ūkininkas, kuris apsidraudė nuo stichinės sausros. Nuo to laiko niekas nesidraudė, nors bandėme tokią praktiką atgaivinti. Buvo dvi problemos – viena ta, kad stichinė sausra buvo nustatoma pagal meteorologinių stotelių rodmenis, stotelių Lietuvoje tik 18, todėl žemdirbiams nebuvo aktualu drausti, nes jei palis 100 km nuo jo, tai negautų išmokų. Kitas dalykas – išmoka buvo tik 15 proc., o žemdirbiai patiria ir gerokai didesnius nuostolius nuo stichinės sausros, kaip buvo pernai.
– Ko imtasi siekiant gerinti tokią draudimo sistemą?
– Po pernai stichinės sausros susitikome su žemės ūkio ministru, jo nurodymu buvo įkurta darbo grupė pasėlių draudimo sistemai tobulinti ir viena iš krypčių – nauji draudimo produktai, kas aktualu žemdirbiams dabar. Pasiūlėme projektą modifikuoti – draudimą nuo stichinės sausros, t.y. įvesti trijų pakopų išmokėjimus. Jeigu, pavyzdžiui, nuostolis kiekviename lauke mažiau nei 30 proc., tada išmoka nemokama. Jeigu iki 66 proc., mokame 20 proc.; jeigu iki 86 proc., mokame 40 proc., jeigu daugiau – mokame 60 proc. nuo draudimo sumos, kurią pasirenka pats žemdirbys. Pradžioje buvo nemažai susidomėjimo, bet kai pradėjo lyti, ūkininkai pradėjo sakyti, kad jau neapsimoka ir nesidraudė. Palyja – nenori draustis, nelyja – nori.
– Kiek šiuo metu pasėlius apsidraudusių žemdirbių?
– Iš viso šiais metais pasėlius apdraudė beveik 1000 žemdirbių bendrai 250 mln. eurų sumai. Apdraustas plotas sudaro daugiau kaip 15 proc. visų galimų apdrausti pasėlių plotų. Dažniausiai draudžiasi nuo iššalimo rizikos. Rudenį apsidraudžia nuo krušos, audros, liūties ir iššalimo, – įmokos už šias rizikas sudaro apie 80 proc. visų draudimo įmokų, 20 proc. įmokų mes gauname už pavasarinius draudimus. Nuo stichinės sausros apsidraudę 9, šiek tiek daugiau nei 3000 hektarų.
– Ūkininkai sako, kad draustis brangu?
– Įsivaizduokime, kad ūkininkas turi daug įvairių kultūrų pasėlių, tai ką turi, viską apsidraudžia, taigi vidutinė draudimo suma yra apie 1000 eurų už hektarą. Jo įmoka sudarytų vidutiniškai apie 36 eurus, t.y. 3,6 proc. – iš 36 eurų, kuriuos sumoka žemdirbys, jam valstybė kompensuoja apie 20 eurų, vadinasi, žemdirbys moka 16 eurų už 1000 eurų. Ar tai yra labai daug? Juk bet kuris purškimas kainuoja apie 30 eurų. O mes riziką prisiimame 1000 eurų.
– Kaip manote, ar pateisintų ūkininkų lūkesčius tarpusavio pagalbos fondo įkūrimas, apie kurį jau kalbama ne vienerius metus?
– Labai svarbu teisingai įvertinti patirtus nuostolius. Gerai, jei fonde yra daugiau lėšų, nei reikia išmokėti. Bet jei tame fonde būtų surinkta mažiau pinigų, nei reikėtų išmokėti? Tuomet prasidės lygūs tarp lygesnių. Tikrai būtų absoliutus susipykimas.
Man tenka dalyvauti pasauliniuose pasėlių rizikų valdymo kongresuose, ten apie jokius fondus net kalbos nėra. Visame pasaulyje žemdirbiai kaip pagrindinę rizikos valdymo priemonę naudoja pasėlių draudimą, dažnai tai yra savidraudos fondų pagrindu veikiančios žemdirbių įsteigtos pelno nesiekiančios draudimo organizacijos.